Pergolės

Žodžiu pergolė Lietuvoje vadinami du skirtingi daiktai. Vienas – sena sodo arka iš lentų, per kurią vejasi vijokliai. Kitas – tvirta aliuminė konstrukcija terasai su valdomu stogu. Šioje kategorijoje yra antrasis.

Nuo pavėsinės ji skiriasi tuo, kad nenuimama rudeniop. Rėmas išlaiko sniego svorį, o stogą galima atidengti arba uždaryti, todėl ta pati vieta tinka ir karštą liepos vidurdienį, ir per lietaus šuorą rugsėjį.

Du stogo būdai

Stumdomas tekstilinis stogas slankioja bėgeliais kaip užuolaida. Paprastas, pigesnis, valdomas viena ranka. Bet audinys laikui bėgant išblunka, o esant stipriam vėjui jį geriau sustumti.

Lamelių stogas sudarytas iš pasukamų aliuminio juostų. Pasukus jas statmenai gaunamas beveik pilnas šešėlis; pakreipus – pro tarpus praeina oras, o vanduo nubėga latakais į kojas. Toks stogas brangesnis, bet tarnauja ilgiau.

Prie sienos ar laisvai

Prie namo sienos tvirtinama pergolė naudoja sieną kaip ketvirtą atramą: reikia dviejų kojų vietoj keturių, ji atsieina pigiau ir užima mažiau terasos. Laisvai stovinčią galima pastatyti sodo viduryje, prie baseino ar toliau nuo namų.

Sieninei būtina patikrinti, iš ko ta siena. Į šiltinimą su tinku tvirtinti negalima – ankeriai turi siekti mūrą arba karkasą.

Prieš perkant vertėtų žinoti

Pergolė sunki. 3×4 m modelis sveria per šimtą kilogramų, tad vienam jos surinkti nepavyks. Terasos lentos po kojomis turi būti tvirtos: jei jos jau linksta einant, po pergole jų tikrai neužteks.

Ir pamatuokite aukštį prie namo. Dažniausiai pergolė yra apie 2,3 m, tad langų ar balkono apačia turi būti aukščiau.